Alyvos medis . Eksperimentas.

Nuo vaikystės, augdama kaime buvau įsimylėjusi senelio alyvą. Tiksliau jos žiedus.Svelnaus atspalvio, pilnaviduriai ir turėjo labai skanų nektarą ( taip, vaikai būdami iš žiedų traukdavom nektarą).  Pats krūmelis buvo skurdokas- augo po kaštonu prie kelio. Pravažiojančios mašinos laužydavo jo šakas, bet pavasariais pasipuošdavo puikiausiais žiedais. Senelių kaime jau seniai neliko, o alyva vis tokia pati nušiurusi, nulaužyta bet gyva. Vieną pavasarį kaime sumąsčiau padaryti eksperimentą. Parodysiu kaip pavyko.

Pabaigus sodo dizaino kursus atradau dar vieną vietą kūrybai- tai augalai. Dalia Bastienė mokė mus, kad gyvatvorę, krūmą galima padaryti iš įvairiausių medžių- nuo vaismedžių iki spygliuočių. Labai norėjau pabandyti atvirkščiai :)
Žinojau, jog alyva- kruminis augalas, besiplečiantis atžalomis, jas paversti medžiu nelabai pavyktų be skiepijimo.

Radusi jau sumedėjusią alyvos atžalą - kokių 80 cm. gal, persodinau ją , apkarpiau šakeles. Negalvojau, kad prigis, nes šaknų beveik nebuvo.

Šakelės šakojosi gan žemai, norėjau didesnio ūgio, bet kitokios atžalos neturėjau. Alyva prigijo. Po metų, atvažiavusi vasaros pradžioje, dar kartą apkarpiau viršutinius ūglius. taip kartojau dar kelis metus iš eilės. Vienais metais alyva buvo nekarpyta, tada ji žydėjo.

Prieš genėjimą

                                                                      Po genėjimo

Po kokių 2-3 metų pasirodė kelios atžalos iš šaknų. Atžalas išroviau, alyvą vėl apkarpiau. Dabar atžalų bent kolkas nebeleidžia.

Šiemet pažiūrėjau- alyva jau virš dviejų metrų. Per kokius 4 metus iš mažylės užaugo didelis ir tvirtas medis. Šiais metais liko nekarpyta, kitąmet tikiuosi nuostabių kvapnių žiedų.

Kažkada galvojau parsivežti pas save į namus, savo sklypą. Dabar net nežinau- ar nesupyks ant manęs būdama tokia didelė......